Mintys sujaukia protą –
protas paliečia  sielą,
regi žemę rudeniu apklotą –
viskas suplaukia
į tikslą vieną – būtį...
 
Stebi dinamiškai
slenkantį gyvenimą –
jau nepakenti laiko
skubančio erdvėje –      
jis niekad nesustos –
tik didins nerimą – deja:
ruduo gamtoje –
ir širdyj spalva geltona...  
 
Mintys toliau aitrins sielą –
beviltiškai ieškosi paguodos
blėstančios saulės šviesoj –
tu lauksi, gal dovanos
prasmingą dieną –
todėl vis lieki laukime?..
.................................
... žinai, nieko nesulauksi –
tik sidabro šalnos ir baltų
snaigių – pranašių žiemos...