Pasaulis tai pasaka, nes „pradžioje buvo Žodis“, tik vėliau tai „tapo kūnu“. Ją kažkas seka, o žmonija vaidina savo paskirtas roles... Pradžioje buvo garsas, Žodis... Ir dabar Jis yra, tik daugelis to tikrojo Gyvojo Žodžio negirdi, nes pats Kūrėjas dalį jų apkurtino, apakino...  Ir vis dėlto, lelija negimsta ir nemiršta tyliai! Tiesiog jos niekas negirdi, nes materialaus pasaulio vergas nemato joje prasmės, tikrosios naudos bei grožio... Ir visa, ką mes matome, tai yra Dievo grožis, Jo energija, garsas, tapęs kūnu... Mes tarsi Jo apsiausto dalis, tos mažos, spalvingos smulkmenos ant torto, pabarstukai, tai, kas iš banalaus virsta kažkuo ypatingu. 
Taigi išties, pasaulis – tėra iliuzija, Maya (o kartais gaila)... 
Maya, mano mieloji Maya, aš be galo tave Myliu, bet mums kada nors teks išsiskirti. Visi kada nors išeina...