Išdrikęs lapkritis pernykštėje žolėj
Ir paryčio šalnoj sustingęs purvas kreša.
Dažniau teks maldai delnus pumpuru sudėt — 
Rudens valia, o mes gyvybės prašom.
Kai neišaušus temsta, kaip gaišuot?
Skubi, klepsi ir amžinai nespėji,
O ko nepaimi, to Dievas nepaduos,
Pilni aruodai pamažėl tuštėja.
Ko tu stebiesi, kad šalti delnai — 
Žalčiai žolės prie kojų mitriai raitos.
Neišeini todėl, kad sušalai
Ar nenuspėji, kiek reikėtų laiko,
Kol tu pasieksi žydinčias dienas?
Jeigu iš viso jos dar nenurudo.
Dantims išbirus vis dar noris kąst,
Daugiau iš įpročio, o ne todėl, kad grūdas
Pats įsiprašė. Rožinis delnuos
Namų kertėj tarp pirštų glotniai slysta.
Lopšinę lapkritis kažkam liūdnai niūniuos
Lig paryčių rusvoj žolėj pernykštėj.
Jis prie ugnelės susodins visus — 
Ir margas pasakas, vėles ir tuos, kas gyvas.
Ir šiurpins kūnus vėjas jo vėsus,
Tirtės lazdynai, obelys ir slyvos.
O tu, palikęs klegančius svečius,
Atneši malkų spragančiais sakais dar vieną glėbį,
Už lango stumdysis būrys piktų žalčių
Tarsi belaisvį lapkritį sugriebę...
Tai mes — bailiai, jo aimanai kurti,
Tik susigūšim, tarsi nė negirdim,
Nes jausmas toks, jog giltinė arti.
Praskleiski delnus. Atradau ten viltį.