Kokia trapi yra balta ramunė –
Nusineša ją vėjai dideli.
Ir supa žalios bangos ją kaip gulbę,
O jūra juk tokia marga, plati!

Tik nenuskinki tu baltos ramunės,
Neužgesink jos burtų amžinų.
Gal trokšta ji aukštai išskleisti bures
Ir lėkt į tolumas margų gėlių?..

Ji tyliai sušnabžda man „taip“ ir „ne“,
Gal širdžiai tiesą pasakyt ketina?
O dvasioje alsuoja nežinia:
Ar verta laukti to, kas neramina?

Aš skęstu jūroje baltų žiedų
Ir laukiu savo nebylaus likimo –
Kol dar, ramune, tavimi tikiu,
Atsižadėti negaliu troškimų.