Lapkritis
Ne, nesinori bėgti, sudraskyt
Iš tavo jausenos sutrikusios dėliotus kruopščiai posmus.
Čia lapkritis į sielą ėmė smulkiai lyt,
Tiesiog susitvenkė ir sudrėkino skruostą.
Tiesiog ilgu ir užknisa buitis,
Ir kartais smaugia pareigybių raištis,
Sutrikdo judesiai taip vėžliškai lėti,
O tenka laukt savęs – anei gyvent, nei gaišti...
Ir dar tamsa ten, sielos duburiuos,
Tas suvokimas, jog rytojus tirpsta.
Nejau nepastebi, kad posmais aš gėriuos?
Negi prilaikančias gijas aš būčiau kirpus?
Tiesiog slogutis. Pilka ir tylu,
O dažną rytmetį net atsibust nenoriu.
Ar bent žinai, jog tik todėl kylu,
Kad man smalsu, kuo sužavės giedorius?
Aguonom, kriaušėm, Rojaus obuoliais?
Kimiu šnabždėjimu apie patirtą aistrą?
Neabejok savim. Tu man – silpnai – atleisk.
Rimtais dalykais neišdrįsčiau žaisti.
Nei pasityčioti, nei sielą pripėduot.
Pažįsti moteris. Jų nuotaika banguoja.
Atgaivinai. Ruošiuosi vėl svajot.
Ir dėkui, kad netrumpini rytojaus.
Jo bus kiek bus, tačiau su eilėmis,
Su bokštu švyturio ten, ant Nevėžio kranto...
Na, o tas lapkritis? Savaime jis išlis.
Dėl moters ašarų nėra ko vyrui kremtas.