Kai krenta iš dangaus brangus vanduo,
Į sielą laužias įžeistas giliai ruduo
ir ieško šilumos kaip šuo meilus –
dar neapžlibęs, šlapias ir bailus –
atloja su šalnom kelis e-meilus,
paliesdamas vėl širdį dantimis lyg peiliais.
Tik va, dėl ko eilėraščiui šuva,
jei rudenėju aš kartu su Lietuva?