Drugiai
Mažais sparneliais, kupinais
Mažų svajonių ir vilčių,
Maži drugiai kalbėjo apie tai,
Kaip grimsta šis pasaulis pamažu.
Mažais žodeliais jie prakalbo,
Kaip maža šiuomet spindinčių gerų
Mažų darbelių ar žmonių — jų
Mažų rankelių ištiestų.
Padėt mažiems žmonėms,
Gerumo akimis mažom,
Atverti savo mažą širdį jiems,
Ir tyliai pamažu nusėlinti namo.
O gal tada sapnai maži
paglostys tavo širdį mažą,
O gal tada ir žmonės bus mažiau blogi,
Kai gėrio maršką apsijuosi mažą...
Ir taip maži drugiai,
Mažais sparneliais suplasnoję,
Pradings, bet jausim mes tikrai,
Kaip mūs pasaulis tyliai atsistoja.