Gailestingoji Motina

Auksinės ietys tau į širdį sminga,
Aplinkui tveriasi tamsa,
Visi teisieji staigiai dingo,
Ir stovi tu ant grindinio basa.
 
Sūnus ant kryžiaus nukankintas,
Jau mirė jis, bet tu nesušukai,
(Dar ant galvos vainikas iš erškėčių pintas)
Prakeikti jūs, kurie padarėt tai.
 
Tu tyliai perkentėjai kančią,
Išlydei ietis meilės ugnimis
Ir neuždėjai išdavikams pančių,
Ir pavertei auksinėmis jas žvaigždėmis.
 
Atleisti mokai gailestingai,
Į meilę nukreipi kelius
Ir šildai dvasią mūs galingai,
Kad lenktųs kojos per kelius.
 
Suklupę melskim Dievą mums atleisti,
Kad buvome lig šiolei mes akli,
Kad Jo gailestingumą skleisti
Mes galim tik atleisdami.
 
Marija, motina skaisčiausia,
Padėk, nes esame maži, silpni,
Padėk mums savo menką kančią
Paversti malkomis, kad degtum meilės ugnimi.
Raphael