Kur buvo tiltas

Tiltui gyvuot ilgiau už žmogų lemta,
Į žemę remiasi tvirtai betono kojom.
Metalo sijos, lynai įsitempę skamba,
Pavasarį ledai daužys, o jis vis stovi.
 
O jis vis stovi į krantus abu įkibęs,
Ir teka upės, dvi gyvybės upės:
Žemai — vanduo, prie jo verpetai sukas;
Viršuj — žmonių, važiuoja, eina, skuba.
 
Bet būna metas, būna juodas, būna,
Kada ir tiltas griausmo neatlaiko,
Betonas aižėja ir plienas upėn griūna
Nuo karo trenksmo, pragariško tvaiko.
 
Ir stovi atramos, tarytum kaltos,
Kad žmogaus rankų, rankų joms neduota,
Kurias ištiestų, stipriai įsitvertų,
Tada laikytų pėsčią ir važiuotą. 
 
Dabar tik atmintis, tik likęs vardas —
Lietuvio, šaulio,  savanorio.
Stašelio tiltas. Dar vis mums kalba —
Už Lietuvą, už Klaipėdą jis kovės.
 
skroblas