Kaip nudžiugau, kai šiandien aptikau
Maišelį su pajūrio akmenukais!
(Juk žmogų puošia tai, ką daro jis ne sau...)
Dabar draugystės pamatui jau nieko nebetrūksta.
Kai pasiilgsiu, pasiimsiu šildyti į saują
Plokščius akmenukus, nugludintus bangų.
Tu juos radai, rinkai ir suteikei jiems vertę naują.
Dabar tai saugotina ir labai brangu.
O vieną pasiimsiu su savim ir bus jis mano talismanas,
Kada išeisiu iš pastogės nuo negandų apsaugančių namų.
Jisai nutildys balsą godulio, kai tvirtinsiu, būtis kad mano,
Juk ką tik potvynius — atoslūgius ne šiaip gavau aš dovanų...
Vagis neims, ugnis jų nesudegins,
O kai mintis ims trūkinėti, atminimui tiks.
Šypsojausi ilgai ilgai, nes būsiu tikrą lobį radus.
Tokių siurprizų prasimano tiktai tie, kas ant kietos būties nemoka pykt...