Ištuštėję  namai...
Girgžda vyriai –
Mina slenksti kažkas tyliai tyliai...
Šitaip eina vagis...
Arba savas.
Arba vėlės, kurias nukryžiavo.
Arba vėlės, kurių nebereikia.
Arba vėlės, kurios taria:
Vaike,
Nepalik pravirų lauko durų –
Šalia slenksčio šuva juodas guli,
Guli juodas šešėlis ir juodas
Žmonių nuodėmių pilnas aruodas.
Tad užverk, užrakink, nusisuki –
Tegul juodas šuva laižos snukį,
Tegul juodas šešėlis ištirpsta,
Nepaliečia aruodo to pirštai...
..........................................................
 
Aš uždegsiu žvakelę.
Ir vėlei
Grįš dangun visos artimos vėlės,
Liks tyla nesujudinta niekuo...
Bet namai netušti lieka –
Dėkui...