Pagilink savo rieves patefone, neaštrindamas adatos
ir nebukindamas klausos; lai plokštelė lieka sava
savam muzikos pasauliui; kurgi tu busi, jei mylėsiu
tave kaip beprotis? Nežinia, nes būtent nežinia
žmogų prie žmogaus atveda, nelyg kartumas
pasikartojimų kartojimų kartų.

Atsimerkęs matai, kaip tavo oda tamsėja
nelyg čigono aura prieš audrą; jei tave mylėsiu,
ar busi šalia? Jokios nežinios, jokių klaustukų –
vienas vienintelis atsakymas, ir aš ramus.