Mane supo, užsupo tos dienos miglotos,
Balzgana tyluma tyliai plaukia laukais.
Žinau – baigias daina, tiktai žodžiai lyg luotas
Dangumi nubanguoja su vėju lėtai.
 
Ir tiesa ši viena – byra lapai it mintys,
Nežinau, neskaičiuoju. Nieko net neprašau.
Beldžias rytas niūrus, godos naktį brandintos
Nusileidžia žolėn ir nekyla daugiau.
 
Per pečius virpulys tarsi žiežirbom glosto,
Iškedena metus, pasilieku nuoga.
Tik tenai, erdvėje, paukščio kviečiantis mostas
Tebešaukia keliaut ir man šito gana.