Prikabino man kadaise sparnus. 
Pakilau virš žydro debesėlio. 
Kai norėjau nusileist, 
man jau neišėjo. 
Vis kilau, kilau aukštyn 
ir minčių sparnai plasnojo. 
Taip norėtųsi nusileist, 
bet sparnai vis dar plasnoja. 
Akys spindi lyg žvaigždutės, 
tarsi laimės pasagėlės. 
Mažas, žydras debesėlis 
vis dar laiko virš svajų pakėlęs.