Užspringau tarsi laisve šiuo rudenio vėju.
Mintys bėga lyg stirnos nuo plėšrūnų nasrų
Vakarykštėn dienon, kur saulėtekiai sėjo
Sapną žalią ražienomis iš laukų suartų.
 
Svetimi trikdo puotą ir srovės ragauja
Paukštį vienišą, pilką tarp retų debesų.
Rudeninėj mėlynėj jausmus išskalavus,
Džiaustau sapną voratinkliais. Ir taip gyvenu.
 
Begalinėj erdvėj supas ilgesio brydės.
Šauk nešaukus... nieks tavęs juk nelauks, negirdės...
Ilgesingi sapnai, tarsi paukščiai priklydę,
Glaus pavargusią galvą vėl ant tavo peties.
 
Brangenybę nukritusią pakelia pirštai,
Čeža rankose auksas ir delne pajuntu
Nubangavusį laiką, kuris pasimiršo,
Aidą vienkiemio skambų ir dejonę pušų.
 
Išmyluoja voratinkliai rytmečio rūką,
Skleidžias kvapas pelynų. Nepamiršiu tavęs,
Išskaidrėjusio rudeniu, jaukų. Pabūki.
Dar ilgai mus lydėki, kolei kelias užges.