10. Po sokėlėma

Sokėlėms nurėma, bliesa žmuoniū viltis –
Panaikėnos laža, dvarā kėitė veida –
Pri anū tik senē jautė lėzda šėlta,
Vo jaunėijē nauji lapa drousē skleidė.

Jolės šeimininkė – diedėna Alberta,
Anuos nepalėka be truobuos, be valgė,
Sotarė so Gorskēs, ka atkelto vartus,
Rastom dvarė darba ė muokieto alga.

Gorskē jog nebova juokėi gėmėnaitē,
Jolė tėn važiava dontis sosėkondus –
Kels pro Telšiū miesta tarp kalnieliu raities,
Žėimuos šaltis gluostė anuos potlius žondus.

Ož Alsiediu tuolėi nebreikiejė brauktė,
Džiuginienu laukā tojau pat išlinda,
Dvara noma priongis ė koluonas aukštas,
Stuogā pasėpūtė balta snėiga bintās.

Dorbėna opelė tvėnkėnio be iežiu,
Pri pat dvara rūmu truopnē prisėglaudus,
Ė malūns pakalnie snėigūs isėriežės,
Jaukē isėtaisė i peizaža griaudi.

Če reikies gīventė Jolē isėterpos –
Jog žadiejė valgi, kombarieli maža.
Gerā jog žėnuojė kombarėnės darba,
Bova pasėruošus tėmptė tuoki laža.

Vo laukā ė opė, pėiva palei noma
Saulē aukštīn kėlstont, pagražies be pruota,
Ė šėrdie pajotus plūstonti darnoma
Ana žvilgsnēs gluostė vuobėli keruota.