Lapai šnara po kojų tarytum gyvi,
Žinau, jie nepyksta, nors jais ir eini.
Švelniai ragina — ženki geltonu taku,
Tik sustok pakalbėt su belapiu medžiu.
 
Padrąsink berželį, matai, koks baikštus,
Paleidęs pavėjui varinius lapus,
O ten šermukšnėlė, atrodo, liūdna,
Pasveikink ir ją, palieski ranka...
 
Paguosk — pavasaris siaus, tada jai naujus
Ant šakelių išmėtys puošnius rūbelius.
Nepraeik pro lazdyną, pasakyk, kad ir jam
Reikia laukt, neliūdėti rudens nuskriaustam.
 
Žirginėliai atjos, vėjy dainą dainuos,
O tarp jų ugnele paslaptis raudonuos.
Dar negreitai taip bus, po snieguotos žiemos,
Kai klevai dovanos ąsotėlį sulos.
 
................................................
Lapai šnara po kojų tarytum gyvi,
Žinau, jie nepyksta, nors jais ir eini.
Eini ir klausaisi, juk taip nedažnai
Žmogui pasaką seka miško takai.