Įrodymas
Akivaizdu, kad pavargai įrodinėti teoremą.
Kažin, ar ilgesys yra tas pats, kas išsvajota dovana?
Nelyg išalkę vanagai mes sukame ratus po kiemą.
Tau žodis sprūstantis beprasmis, o man tylėjimo gana.
Dalinsimės? Pažirs stiklai, kai pjausim veidrodį per pusę,
Manydami, kad bjaurų vaizdą tikrai paimsime ne sau.
Kad man, tikriausiai, klius šuva, o tau, be abejonių — blusos,
Bet po dalybų ir lažybų, atrodo, kad apsirikau...
Per pusę stalas ir kėdė, pažiro plunksnos iš pagalvės.
Kai atsirėžei knygos pradžią, kam man likutis, turinys?
Kuris įveiksim žarsteklius? Lyg tyčia vakar mirė kalvis...
Tu keikei, net laukai skambėjo, aš antrinau, kad pats kvailys...
Kada vėjuotam vakare dangus pritvinkęs ėmė lyti,
Mes jau stovėjom prie griuvėsių abu lig siūlo sumerkti
Ir dairėmės, ar jau tikrai neliko nieko, ką dalintis?
Atradom nuotraukų albumą, kur išsišiepę taip arti
Prie vienas kito prisiglaudę. Atsidūsėjau: „Ar taip buvo?.."
Nustojęs seną skėtį laužyt ir tu per petį sužiūrai...
Po to suklupome abu čia pat į šlapią šlamšto krūvą,
Staiga atradę, ko stokojom, ko neturėjome ilgai.
Po to mes kūrėme namus, abu mandagūs, susimąstę,
Lemtingą nuotrauką pagarbiai pasikabinę kambary.
Ir jeigu tenka bet kuriam nelengvą uždavinį spręsti,
Jau nebeklausiam teoremą ar tu įrodyti gali?.