9. 1863, Šiemē

Šiemiūs Jolė bova vėsū ronku meistrė,
Ė par sokėlėma drousē riemė vīrus –
Ne tik valgi vežė i kautīniu gaisra,
Sožeistūsius slaugė, tvarstė kāp pritīrus.

Kartkartiem pakinkius stėprė sava vilti,
Aplėnkė iruoštas pasalas žondaru,
Sožeistus atvežus i paskėrta vėita –
Viel atgal važiava žuodė nepratarus.

Ė rūpesnē dvara so svetēs ė valgēs,
Ė tvarka ka būto truobesiūs ė tvartūs,
Dvarou Jolės ronkas, kāp pjuoviejou dalgis,
Pėivu aukšta žuolė pradalgiem sovertės.

Posseserės vėsas tuoliau muokslus kromtė,
Jolė komet retā besiedies pri kningas,
Jē iveikus sava kasdėinēbė kontrē
Tuokė valondelė beatras laiminga.

Ana miega baisē biegtė kningu raidiem,
Iš anū atkortė žemėška keliuonė –
Nuotėkiu kelalēs tarsi pati braidė,
Valondas pri kningas bova kāp maluonė.

Nikuokėi jog viejē negesėn tuos žvakės,
Kori, augont žmuogou, po biškieli mėnka
Praded vėdou švėistė, tarsi ontras akis
Ė jaunīstės nuorus so kaupo patėnkėn.

Jolė miega dvara noskriaustōuji žmuogo –
Pajoukū ė žuodiu rėibiū pakromtītė,
Lėnkėška rašība audies nepatuogē
I žemaitiu žuodēs apmestoujė nīti.

Vėsas knīngas bova lėnkėškas, tik tuokės,
Energingam kūnou rēk ne vėn tik raidiu –
Liuob geriausē būtė, kuoks pasiotės šuokis,
Ka sosėkabėnė dainuos žuodēs skraidė.

Nuovargis – ni kelma, liuob nenogalietė,
Strapalious sojiemė vėns kėtam ož šuonu,
Tik pri kėta kūna truopnē prisėlietės,
Pajunti jaunīstē skėrta jausma skuoni.