Vijūkai, neatskyrė mūsų
nei šimtmečiai, nei amžių beužliejanti banga,
pakilo, puolė, krito, tarsi nebuvę nieko,
ir stojo vėl tyla.
Mes viena — 
laiko dulkės,
jos srovė,
ir štai tarp dulkių dulkė
vėl žibės.
Tarp nieko, menkniekių,
būtovės slėpinių
į ją vis grimzta tai,
kas laikina, trapu.
Ir vėl pradingsta visa
tarsi be žymės,
tik šviesos properšoj
į nūdienos slenksčius vėl sutrupės,
o tu tik vienas šviesos tos kraitvežys — 
valdovo vardą
knygos puslapiuos neši.
Einu paskui tave 
šviesos tos vedina,
paskui mane — istorija
ir ši diena.
Vėl kyla lyg iš nebūties
nugrimzdę kažkada laivai
ir plaukia ligi vakaro
gimtosios žemės ištarti vardai.
Štai Vilnius, Kernavė
ir Trakai,
ir karūna ant kalno,
virš kurio saulužė mano žemei teka.