Gražu

Koks man gražus tas tavo sutrikimas,
Kai abejoji, muistais, nustembi!
Kas mato veidą, tas iš jo sužino,
Kad jausmo audrą tu išgyveni —
Rūstybė kniumba, o aršumas glemba,
Bet vos akimirkai, nes tuoj susivaldai,
Keli prie sruosto nevalingai ranką
Lyg prisidengtum, jeigu išraudai.
Priblėsęs žvilgsnis žybteli it žaibas,
Nes atsigavo pertrūkus mintis.
Kampučiuos lūpų šypsenėlė žaidžia — 
Gal demonstruoji dar aštrius dantis?
Ir viskas, baigta. Veikia vėl sistemos,
Kaip ir anksčiau tu padėtį valdai.
Nepatikėčiau, kad kiečiausias krienas
Sutrinka kartais staigiai, net rausvai...
Nesišaipau. Pasigrožėjau, šventa — 
Neprasitarsiu, šiandien ką mačiau,
Net ir į kietus aplinkybės trenkia.
Kad nepamirštų elgtis kiek minkščiau.
Labai jau žmogiška ir trikti, ir nurausti,
Pamiršti mintį, painioti žodžius.
Dalyvis pokalbio balastas arba plaustas,
Kada gerklėj liežuvis tau pridžius.
Sutrik ir nok it saulėj sirpęs vaisius,
Nes tas vaizdelis būna nuostabus — 
Rečiau sutrikusį ir peiksi, ir nuteisi,
Dažniau atleisi klaidą. Kaip žmogus.
Nijolena