(Andriui Višteliui — Lietuviui (1837—1912)
 
Mes niekados nebuvom susitikę,
Tiktai mylėjome tą pačią liepą,
Pro jos šakas regėjom tamsią girią,
Pažvelgt toliau, kur saulė teka, siekėm.
 
Mes niekados nebuvom susitikę,
Tik Nemuną šaukiau žodžiu,
Kuris galbūt dar tavo buvo likęs
Tarp jo pakrantės akmenų.
 
Mus skiria šimtmetis, bet ievos
Pavasariais taip pat kvepėjo,
Taip pat žydėjo lankos pienėm,
Taip pat lakštingalos čiulbėjo.
 
O kaip kitaip? Čia Lietuva —
Lopšys ir kelias į pasaulį.
Baigei juo eit — Argentina...
Ar beturėjai žemės saują?
 
Gal tiktai žodį, tiktai meilę
Ir obuolio burnoje skonį,
Kada vienatvėj saulė leidos,
Sakei — grįžtu namo, grįžtu į Rojų.
 
Tikiu — grįžai, nors jau kiti namai,
Ir liepos nebėra — palaužė laikas, vėjai.
Smėly sapnų eilėraščius rašai,
Kuriuos ant mano popieriaus nakty pasėji.
 
...............................................
Mes niekados nebuvom susitikę...
O gal ir esame kažkur dažnai kartu?
Tik laiko, vis dar laiko siena skiria,
Vis šaukiame ant skirtingų krantų.