Kai sugrįžta pasakos

Giliai užmigęs po žeme
Kadaise švietęs tyras rytas
Ir nudardėję vežime
Daug kartų pasakos klausytos,
Kai braido stirnos tarp javų,
Ir kipšas blaškosi po raistą...
 
Tačiau kartojas de javu
Todėl be galo būna keista,
Nes vienišumo vakarais
Prie lango grįžta miško dvasios,
Sode nulyja obuoliais,
Kuriuos tik vienas besurasčiau,
Drugiai nutūpę ant pečių
Melsvais sparnais kutena skruostus...
 
Ir viskas, ką savy jaučiu,
Švelniai, švelniai man širdį glosto.
Ir, regis, keliasi tada
Kažkas daugiau nei buvęs rytas –
Žirgai sugrįžta zovada
Su mano pasakom klausytom.
kaip lietus