– Sustok keliom minutėm. Užsimerk ir pasakyk, ką matai, ką girdi?
– Tamsą, triukšmą... Beprotybę.
– Ne, tai matai ir girdi atmerktomis akimis. Užsimerkime abu. Ką matai?
– Geriau tu man pasakyk.
– Matau vakarinę saulę, rudeninį lapą, siūbuojančią mano kiemo žolę, kurią taip vėjas ramina, sušalusią drėgną žemę, o joje akmuo... Girdžiu ošimą, šunų lojimą, tolimą transporto ūžesį... Girdžiu mudviejų kvėpavimą ir vėjo varpelius, kurie kabo virš atidarytų durų slenksčio... Taip stebuklingai skamba: dzvingt, dzvingt...
– Ką jauti?
– Ilgesį. Nepaaiškinamą ilgesį... Noriu ten...
– Kur?
– Atgal... Kažkur atgal, kad, rodos, siela nuo kūno atsiplėš...