Kiekvienas išgyvena lino kelią anksčiau, vėliau ar jau visai vėlai.
Žiema ir daigą šalty gelia, kad skverbtųsi pavasary žiedais.
Per amžius sukosi taip ratas: ruduo, žiema ir vėl žali laukai.
Tik akys godžios, žieduose paskendę, vis trokšta juos myluoti amžinai.
Nenuorama širdis, pamiršus saiką, akių taku vis bėga atgalios,
Nors kojos ne sparnais plasnoja ir nepamiršta duoklę metams atiduot.
Jaunystė šypsosi ir jai ne trukdžiai nei oras, nei keliai šlapi.
Ji skuodžia saulę nuo dangaus nukelti, žvaigždes surinkti naktimis.
Gražu stebėti susikibus dviese jaunus, o dar gražiau matyt žilus,
Vis glostančius akim ir rankom vienas kitą, pamiršusius savus metus.
Kiekvienas laikas randa užslėptąjį grožį ir širdimi sustabdo užmaršty.
Drauge apskrieti visą žemės ratą ir lino kelią nebaisu praeit.