Tiktai akimirką prie tavęs pastovėsiu,
Tiktai akimirką vakarės valandos,
Kai saulė, spinduliais krantus palietus,
Tau ir toliau tekėt ramiai linkės.
 
O tu gražus pakrantėm rudeninėm,
Tarsi palaimintas tyla,
Plauki miškais, plačiais laukais gimtinės
Aukščiausiojo skirta vaga.
 
Šimtai tavim gėrėjos ir gėrėsis,
Laimingas tavimi ir aš esu,
Tavy užmigo jau Neris, Nevėžis
Ir dar šimtai upelių mažesnių.
 
Vakaris Nemunas... Akimirka trumputė,
Bet taip gerai, kad ją aš pažinau.
Ir savo vakare dabar galėsiu būti
Jo grožio ir rimties pripildytas daugiau.