Tarp dykumos išdžiūvusių krūmokšnių
           buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
           bet jį atrast kadais palaidojau viltis...

Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus —
           į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau —
 tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
           kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau —

Ir tas tuojau užsitęsė ir virto metais
           vien praradimų, nuoskaudų karčių —
  ir taip pasiglemžė mane krūmokšniai, kaip verpetais
           įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.

Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
           paklydusios ir neklusnios avies —
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
           Tave išvydus tarsi vėliavą vilties —

pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
           iš spąstų geliančių mane išvadavai —
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli —
           kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai

buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
           kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
           kuriuos buvau, ir vėl mane atrast —

ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
           link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
           ir laimingiausia iš visų avių.