Kas yra laimė? Kai ilgą laiką gyvenai kaip priverstinis asketas, staiga išgirsti pažįstamą, artimą balsą, šaukiantį tavo vardą. Tas balsas toks guodžiantis, raminantis ir teikiantis savotišką dvasios prieglobstį, kad norisi stipriai įsikniaubti į to balso savininko glėbį... Tokia laimė apima, euforija, džiaugsmas, kad apsiašaroji, ir tuo metu tau daugiau nieko nereikia, nieko... Ir net neprašai, bet jeigu tavęs paprašytų, tu būtinai duotum... Kad tik neprarastum... Kad tik neprarastum tos kūną ir sielą virpinančios akimirkos — būti guodėjo glėbyje... Tarsi tėvo, kuris visuomet besąlygiškai tavęs laukė ir lauks... 
Deja. 
Tas balsas dar toli toli...