Deja, sezonas kelia sieloj gėlą,
Nes auksas jau tik dirbtiniams dantims.
Jokia trąša negyvo neprikėlė,
Iki pavasario purve kaip neįklimpt?
Nejau svajonės kibirkštį įskėlė
Ir tu per mėnesius žergi kaip per kemsus?
Jauti pavasarį, kai klaidžioja dar vėlės?
O tas rytojus dar labai tamsus...
Įsižiūrėk, ką piešė tavo svajos –
Gal realybė nė nepanaši?
Jauti pavasarį, kada patvino spalis,
Kai metų ketvirtis it vientisa naktis?
Kada prašvis, tikiuos, nepagiriosi
Ir neburbėsi, kad apsirikai,
Įsižiūrėjęs, kad į beržo tošį
Panašūs mano žilstantys plaukai,
Ir akys, pratusios prie formų tobulumo,
Mase rievėta greit pasibodės.
Gal rasi rikį tu manuosiuos rūmuos,
Įsišaknijusį patogiai ant kėdės?
Gal keiksi moterį, kuri tau suko galvą,
Bet nesvaigins it vynas ar alus?
Atradęs vienišą, paliksi dar ir kaltą,
Kodėl kliedėjau garsiai per miegus.
Ar neišeisi piktas ir be nieko – 
Tiktai sultingus žadins vyturiai...
Aš neturiu ką siūlyt, jei mylėsi,
O prijaukinusi bijau tave sužeist.
Aistra – jauniems, o manyje jau spalis
Ir vėlės neša auksą iš namų.
Ir telkšo purvas ant kiekvieno kelio,
Ir man baisu, kada sakai: „Einu...“
Tegul išaušta, lai šviesėja protas,
Lai sutvirtėja žiemkenčių daigai.
Jausmai aukščiausios prabos apriboti.
Ar nemanai, kad tu apsirikai?
Gal šimtas klausimų. Atsakymo nei vieno.
Vėlių paradas tįsta už langų.
Manau, kad gera būtų vieną dieną
Tave pažint ir pavadint draugu.
Nekurk iliuzijų. Ir aš žadu nekurti.
Kam mums spalvoti oro burbulai?
Įdomios pažintys – būties brangiausias turtas.
Daug spaly aukso... Ar savais kramtai?