Prisipažinsiu, kad vedi iš proto.
Ar dar begausiu šėlstančios būties?
Esi saldus, kad net virstu iš koto,
O kaip panižo vėl išgirst, paliest!..
Kliedžiu? Karščiuoju?.. Gal, nė nesiginsiu,
Kad šita būsena net man nenormali.
Mane tu sužeidei (tik sielą ir be ginklo).
Gal pabudėt ir paslaugyt gali?
Na, ne tai ne. Aš spūdinu nuliūdus,
Tačiau kas žingsnis vis atgal dairaus:
Galbūt ir tau atsipalaiduos koks šulas,
Gal pasivysi, imsi mikčiot, raust?..
Deja, deja... O aš trenkiaus į sieną.
Ne, ne į dvasinę, į tikrą, subliuvau.
Mačiau, šiepiesi tarsi pilnas mėnuo...
Nors tiek gerai, kad protą atgavau.