Aplinkui tylios rožės gailiai verkia,
Kad niekas jų į savo širdį nepamerkia,
Ir nepražysta jos skaisčiai raudona,
Nors Dievas nužengia į mus per duoną.
 
Atleisk mums, Viešpatie, mylėt nemokam,
Tik per dienų dienas sau šokam šokam,
Kažką vis dirbam, lekiam, skubam,
O vakarais iš skausmo laipiojame lubom.
 
Kažko vis ieškom ir nurimt negalim,
Pamiršdami išgydančiąją Tavo galią.
Bet Tu vis vien nuplauni vandeniu, krauju pagirdai,
Kurs trykšta iš žaizdos, pravėrusios Tau širdį.
 
Ir duodi savo meilę, kad tęstųsi gerumas.
Šventai, galingai amžinas gailestingumas!