Pilsudskio krašte kažkur prie Pabradės gyvena daug pilstukininkų.
Jie kelia galvas ir baltai raudonas vėliavas, kai užraugia brogą,
tada tyliai kaip katės brenda istorijos arimais ieškoti paslaptingo raugo.
Tamsa jiems brangesnė nei Vėlinės ar keliu skuodžiantis šunelis –  
tas tai nepasiskųs Europos teismui atsidūręs ne medaus statinėje.
Atlikę namų darbus suokalbiškai užtraukia „šyraka strana rodnaja“,
na ir dar kažką sumurma apie „putj“, o gal „dorogą“...
Tokiam (per daug) laisvų piliečių elgesiui bandau užkirsti kelią,
o kai kas nori net Rūdininkų girią iškirsti. Tik kam to reikia?
Kartą suvalgęs prie kelio numestą karčią raudoną putino uogą
ir paglostęs pageltusią beržo sruogą, pamačiau važiuojantį stogą.
Na tai kas, kad jis buvo senas ir nuodingas, šiferiu dengtas,
Bet ant jo matėsi orios laiko raukšlės ir rievės,
augo kerpės ir krėvės, o iš kamino rūko rudokas dūmelis,
kurį po tėviškės laukus blaškė ruginio kvapo vėjelis.
Nuo šitokio smagumo supratau, kad sieloje įvyko forsmažoras,
nes gražiai atvirkščiai į priešingą pusę pasikeitė oras,
o su juo – ir saldus gyvenimas.
Jis tapo rūstesnis, bet doras.
Ir vėl atjojęs drąsiai, jau rudenį, po drebančiu jazminu
aš tau mįslę užminu: 
kas spalį atsitiks su mūsų abiejų (tautų) istorija?
Tu tada jau būsi pasitraukusi nuo feminizmo skersvėjų
ir atsidėjusi šeimai,
mylėsi vieną vyrą, pirksi jam mėsos, vitaminų ir kruopų.
Ir tada tyliai, lietuviškai jausmingai man pasakysi:
istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų.