Tai pamąstymai apie greitai bėgančius metus. Tam labai tinka ankstyvas  gimtadienio rytas, kol dar tylu, neprasidėjęs šventinis šurmulys.
Tai kaip čia yra, gerai tai ar blogai, kad tie metai bėga? Žinoma, gerai! Argi ne toks buvo didžiausias vaikystės noras? O norų išsipildymas yra gerai. Bet… Per tą skubėjimą nė nepastebėjau, kaip ėmė ir pasibaigė vaikystė. A-ja-jai! Koks galėtų būti dar  skaudesnis praradimas? Blogai.
Kasmet ant torto buvo uždegama vis daugiau žvakučių. Tiesa, per gyvenimą visokių buvo tų tortų, tikrų ir tik jų imitacijų, bet tai netrukdė mėgautis jų skoniu, o tie skurdo metų kulinarinio išradingumo šedevrai atrodydavo patys skaniausi – gal kad būdavau alkana?
Sykį, bene dešimties metų jubiliejinio gimtadienio vakarą, kaip apžavėta įsižiūrėjau į mirguliuojančias liepsneles ir užsisvajojau, kaip būtų šaunu, jei man jau būtų šimtas metų – koks grožis būtų, kiek liepsnelių mirgėtų ir, bene svarbiausia, koks didžiulis turėtų būti tortas, kad jos sutilptų. Užtektų visiems iki soties, mamai, draugams, kaimynams... Žinoma, man tektų pats didžiausias gabalas! Gerai.
Prieš užpūsdama žvakeles tvirtai apsisprendžiau – noriu, kad galimai greičiau ateitų šimtasis jubiliejus! Susikaupiau, papūčiau ir visas žvakeles užgesinau vienu atsikvėpimu! Tai puiku, tai pasisekė, noras tikrai turės išsipildyti! Ir jis pildėsi, metai bėgo kaip arabų ristūnai, laisvi jaunystės vėjai draikė plaukus, jokia brandos metų našta neatrodė nepakeliama, jubiliejai darėsi vis solidesni. Buvo gera... Ir torto užtekdavo visiems, ne sykį ir likdavo, kol vieną kartą vėl, kaip kažkada, žvelgdama į mirguliuojantį žvakelių laužą, susimąsčiau – ar tik jie, mano metai, kartais ne per greitai lekia? Taip liūdna pasidarė. Paskaičiavau mintyse – mano laikas jau aiškiai persvėrė pusę. Blogai.
Nedrąsiai paprašiau likimo, sugalvojusi norą – tegu mano metai taip neskuba. Tą kartą vai kaip nebelengvai užpūčiau ugneles, o žmonės nuo tų metų užstalėj man ėmė dainuoti: „Ilgiausių metų, ilgiausių...“ Klausydavausi ir galvodavau – gal ir gudriai sugalvota, tegu jau tų metų būna kiek skirta, tik tegu jie būna ilgesni. Gerai.
O šiemet? Štai netrukus susirinks vaikai, anūkai, bus tortas... Gerai! Bet turiu didelį rūpestį – kokį tą norą besugalvoti? Tai dar būtų pusė bėdos, išradinga esu seneliukė, kaip nors išsisukčiau iš padėties, bet kas bus, jei nebeužpūsiu to žvakių laužo nei vieną sykį atsikvėpus, nei tris? Nebeišsipildys noras. Joks. A-ja-jai. Blogai.
Ir ko tie metai taip skubėjo? Gal, sakau, tų žvakelių iš viso nebereikia? Nerimta mano metuose tokiais niekais užsiimti – žvakeles degioti... Tortas tebūnie! Gerai!