Bandai surinkti tai, kas svarbu,
Bet pajauti, kad tavo glėbyje nebetelpa smėlio smiltelės didumo sielos kristalas,
Iškritęs iš žiedo...
Tai, kas svarbu, pasidarė taip lengva ir nebepanešama.
Bandai išlaisvinti glėbį nuo svetimų dievų, pusiau prarijusių tavo galvą,
Ieškodamas stebuklingų lašų ant stiklinio stalelio triušio oloje,
Įgalinančių susimažinti tiek, kad galėtum bent žvilgtelėti
Pro adatos skylutę į iš tikrųjų patekančią saulę...
Visa, ką bandai išlaikyti, slysta pro pirštų tarpus ir kuria pilkojo miesto peizažus,
Visa, ką paleidi, grįžta arba nebuvo tavo.
O ne, mano meile!
Kokiuose soduose dabar klajoji
Ir neprisimeni ne mūsų istoriją,
Nuvytusią nespėjus sužaliuot...
Nelengva kiekviename savo esybės kvante nešiotis visą pasaulio istoriją,
Visa, kas buvo ir kas dar bus.
Gali rinktis tai, kuo nori būti, arba tai, kuo nesi...
Stebėtojas kuria stebimąjį,
O stebimasis stebėtoją,
Kol aštuntukas pargriūna ant šono ir pulsuodamas kuria pasaulius.
Jei nepatikimas buvai mažame, gausi septynis ir turėsi ilsėtis.
Noriu stebėti meilę
Ir paleisti ją, kad apsisukus sugrįžtų patvirtindama savo amžiną buvimą...