Nebeminki man mįslių tu, protėvi, gentaini,
ruduo į mano žemę atpūtė šalčius,
maneisi tas esąs, kuris išėjęs neišeina,
nors ugnys laižo tavo kalbančius lapus.

Ruduo ruduo ruduo, tik žiemos
dar kartais pamėgina slėpti mus visus
po apklotu balčiausio nebyliausio sniego,
bet veltui — jau ir jos kažin ar benubus.

Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara — 
tai, kas praeina, grįžta vėl ratu,
tik ko gi ta graudi kaip perlas ašara
vis rieda, kai išėjusius negrįžt menu.