2014. 10. 20.    Feisbuke peržiūrėjau nuotraukas iš Tomo Venclovos susitikimo su lituanistais Vilniaus universitete. Dabartinės fotografavimo galimybės leidžia fiksuoti tokius netikėtus momentus, kai žmonės nė nenumano esą fotografuojami ir veidai nieko neslepia, o žiūrovas pasijunta esąs greta, galintis skaityti veidus tarsi atverstas knygas. Taip jausis ir po šimto metų? Jei dar kas nors atsimins, kas buvo Tomas Venclova Lietuvai, kokie šiandien buvome mes.
Atkreipiau dėmesį į nuotrauką, kurioje, akivaizdu, siekta įamžinti jaunos, gražios, žinančios savo vertę moters atvaizdą. Bet ne ji mane sudomino, aš net nežinau, kuo ji žymi, ir man nieko nesako jos vardas, pavardė. Sudomino moteris greta jos – „morkavu“, prasegtu apsiaustu, su karoliais ant nertinio stačia apikakle, jau amžiaus ir gyvenimo paženklintu veidu. Sustingusi akimirka. Įsižiūriu į kiekvieną smulkmeną, įjungiu fantazijos galimybes. Tarsi matau, kaip ji atskubėjo, atitrūkusi nuo savo darbų, reikalų, patekom atbėgo į Universitetą, kur taip seniai nebesilankyta, bet ir dabar nebuvo kada dairytis, sušilo, supluko, todėl ir apsiaustas atlapotas. Reikia, jai būtinai reikia pamatyti Tomą Venclovą, atsakyti sau į tik jai svarbius klausimus. Kas galėtų man pasakyti, kas buvo Tomas Venclova jos gyvenime, jaunystėje, tada, kai buvo? Kumyras, svajonių princas, ideologinis priešininkas? Nepaklausiu.
Atskubėjo, bet pavėlavo, prasibrovė į patalpą pro ties durimis susibūrusius studentus ir sustojo – jau ji čia, jau mato jį, įsižiūri, nepastebėdama, kas greta jos, pilnoj salėj nesidairydama laisvos vietos atsisėsti. Visa gyvas dėmesys ir nekantra –  tik matyti, girdėti, suvokti, pačiai būnant nepastebimai. Kol kas. Apie tai pagalvos vėliau. Akys įdėmiai primerktos, lūpų kampučiai nusvirę, lyg būtų atgijusi kažkokia sena nuoskauda, paženklinusi veidą. Pirmas įspūdis – tai štai, koks tu dabar! Koks? Jai taip svarbu suprasti – ar tiesa visa tai, ką visus tuos dešimtmečius apie jį kalbėjo draugai ir priešai? Kas tą, šiandieninį žmogų, ramiai bendraujantį su auditorija, sieja su anuo, pažinotu jaunystėj?
Sekančioj nuotraukoj veidas kilsterėtas ir apsinuoginęs kaklas išduoda amžių. Moteris tarsi atsiribojusi nuo aplinkos, staiga prigesusių akių žvilgsnis nukreiptas jau ne į jį – į niekur, į pasaulį, kurio seniai nebėra, visa esybe tarsi sugrįžta į save, į savo praeitį. Jų abiejų, jų kartos praeitį? Šią akimirką tai neryžtinga, nieko nenorinti sugrąžinti ar keisti, susitaikiusi su likimu moteris, tenorinti išsaugoti taip sunkiai susikurtą savo tiesą, galimybę su ja gyventi.
Dar vienas kadras po kelių akmirkų – tarsi kas pakeitė žmogų, moteris nurimusi, sugrįžusi į save, tame žmoguje ten, už prezidiumo stalo, neatpažinusi to, kurio ieškojo. Svetimas. Toks, ne tas, jai nebesvarbus, bet vis tiek kažkas skaudžiai smigtelėjo, – nebeliko ko tikėtis, į savo gyvenimą sugrįžo dar vienišesnė ir didelis skausmas, atsispindintis veide, toks žmogiškas, lyg galutinai atsisveikinus su svajone.