Spalio lapais jau seniai
Užsikimšo šuliniai
Ir naktis
Greitai nusileido
Nuo pajuodusių stogų,
Nuo nuplikusių šakų
Į gatves
Ir ant mano veido...

   Ir aš staiga supratau,
   Kad tamsa — 
   Tai šviesos nebuvimas.
   Ir kad tyla —
   Tai tik nebuvimas garsų.
   Ir pribloškė mažą mane
   Šis atradimas.
   Ir tapo baisu:

Mes gyvenam laikinai.
Mūsų dienos — tai sapnai,
O mirtis —
Pastovi savybė.
Mūsų žodžiai tyloje,
Cigaretės tamsoje —
Tik taškai
Kosminėj didybėj.

   Ta spalio spalva geltona —
   Ji baisi,
   Ji labai apgaulinga.
   Nužudęs vasarą spalis —
   Tai šauklys mirties.
   Todėl jo durklai pikti
   Į smegenis sminga
   Juodos nevilties...

1992 m.