Ant kalno, ant aukšto, berželis stovėjo,
Toks vienišas, baltas,
Plakės plonos šakelės draskomos vėjo
Lyg būt viskuo kaltos.
 
Lyg būtų jos kaltos, kad sviro į žemę,
Ilgiausiom kasom susipynė,
Kad žvelgė už upės į tolimą girią,
Regėjo ten savo tėvynę.
 
Rudenį vėlų, kai viesulas siautė
Ir taikės viršūnę nulaužti,
Šakas lyg rankas pakėlęs į aukštį,
Paiko vėjo beržas paklausė:
 
— Sakyk, ir kodėl mane taip lankstai,
Juk dar jaunas esu?
Lėk toliau, kur giria, kur tvirti ąžuolai,
Siausk viršūnėse jų.
 
Jeigu būtų šalia mano broliai kiti
Ar skarota eglužė mama,
Tai mes būtume drąsūs ir būtum tvirti,
Nepalaužiama medžių šeima.
 
Neatsakė vėjas, nieko neatsakė,
Nuskubėjo padangių keliu,
Ką veikė, kur buvo, berželis nematė,
Tik neilgai jam buvo ramu.
 
Kitą dieną vėl švilpauja  vėjas viršūnėj,
Tik šį kartą visai nepiktai.
— Tai vis vienas ir vienas ant kalno čia tūnai?
Patikėki, bus greitai kitaip.
 
* * *
Praslinko žiema, karšta vasarėlė,
Pagelto laukų žaluma,
Prie beržo kamieno iš žolės pasikėlė
Netikėtai pušelė maža.
 
— Kodėl taip arti? —berželis nustėro,
— Ir dar tokia dygliuota viešnia!
Ak, vėjas, tas vėjas, visai jis pašėlo,
Subadys ji švelnutį mane.
 
* * *
Metai bėgo, abu aukštyn augo, tvirtėjo,
Pušelė pavirto pušim,
Ant kalno, ant aukšto, užgrūdinta vėjo,
Vis linko prie beržo artyn.
 
Vieną naktį žiemos, kada siautė šiaurys,
Beržo šakos ledokšniais apkrito,
Sušnarėjo berželiui plačiašakė pušis, —
Aš padėsiu sulaukti tau ryto.
 
Šakomis liemenėlį apgobus,
Šildė baltą laukų svyruonėlį.
Ir šilčiau, ir jaukiau beržui rodės,
Panirus į žaliąjį glėbį.
 
* * *
Vėl pavasaris jojo, savo dainas dainavo,
Suvirpėjo berželio širdis,
Kai atskridus gegutė kukavo kukavo,
Pumpurėliams atmerkus akis.
 
— Kaip gerai, kad esi, kad padėjai man vargti
Sausio pūgos lediniuos speiguos,
Iškęst jų siautimą, skaudžiai geliantį šaltį,
Sužaliuot gegužės spinduliuos.
 
Geresnio man draugo ir būti negali,
Kaip tu, kaip pušelė laukų,
Dalinsimės džiaugsmą, dalinsimės dalią,
Kol esame žemėj kartu.
 
 ...................................................
Prie Nevėžio, ant kalno, du medžiai, ne žmonės,
Tik lemtis į žmonių kažkuo panaši —
Prie baltojo beržo pušelė sustojo,
Lyg nuotaka būtų, tokia man graži.
 
2014-10-19
Raudondvaris