Nežinau, ar esi, ar dar būsi didingas vainikas
ant karaliaus, ne vergo, galvos,
tik žinau, kris nakty žvaigždės šviesios ir tykios,
kai tave mano mintys po žemę nešios.

Iš žolynų, iš aukso, iš deimantų pintas,
kaltas tūkstančiais amžių likimais šimtų,
jis tarp šimtmečiais gimstančių, mirštančių tiltas,
jį kaip vėliavą vėjuos virš žemės regiu.

Karūnuotas pasaulis, jo rankos ir akys,
jo krūtinės ir širdys — kurie lydos visi
toj ugny, toj be priekalo visa belydančioj kalvėj,
kurioj lūpos bedylančių šnabžda: „Tu tas, kurs esi"