Kiekvieną rytą naujai užgimusiam savo šešėliui bandau parodyti saulę. Ji iš mūsų pasaulio, bet kartu yra ir šešėlių pasaulio dalis. Galima sakyti, viena iš priežasčių jam egzistuoti. Su savo taisyklėm ir dėsniais, linijomis ir kontūrais. Su išnykimais ir naujais užgimimais. Dar norėčiau jam paaiškint ryte, kad jis nėra visiškai naujas, kad jis vakarykščio tęsinys, nes aš tęsinys, saulė tęsinys ir žemė, kurios paviršiuje jų pasaulis egzistuoja, vakarykščios žemės tęsinys. Tik šie dalykai jų pasaulyje neegzistuoja, yra tik šviesa, sklindanti nežinia iš kur, ir prieblanda su savo sutrumpėjimais viduryje dienos.
Dar norėčiau šešėliui papasakot apie save, nors negalėčiau pasakyti, kad jis manęs nemato, tam tikra prasme jis yra mano dalis. Tuomet, kai statau koją ant žemės, paskutinę akimirką prieš susiliečiant mūsų pasauliams, iš jų pasaulio gal kažkaip įmanoma akies krašteliu įžiūrėti arba bent įtarti apie mano bato kontūrus, nes kai tik pasauliai susiliečia, kontūrai išnyksta ir tampa šešėlio pradžia, šešėlio be aiškios priežasties, jų pasaulio be matomos pradžios ir pabaigos.
Viską galima paaiškinti, kiekvieną didesnį daiktą paaiškina mažesni, kiekvieną mažesnį pasaulį paaiškina didesni, todėl ir bandau parodyti savo pasaulio saulę. Gal kažkas irgi bando.