per šlamesį šalnos
į tavo lūpas
per šiušą lapų švytintis ruduo
baltais kaštonais mūsų laiką supa
aš būsiu aidas
tu pasikartok
švelniu rūku rankovėse rugsėjo
aikštingos gulbės atspindžiu lede
mes nepasibaigėm
mes dar neprasidėjom
dangus pražydo eketėm
                                  ir ne
tikėk
laiškais keistais kaštonų
įbridusių karščiuojančion pusnin
juk šiandien dievas danguje žvejoja
o aš maldauju mintyse:
užkibk...