Mano veidrodis šypsos
Iš Rubenso drobės nužengusiai moteriai - 
Švyti stotas orus išdidžiu ir sodriu goslumu.
Būtų nuodėmė slėpt 
Sultingumą vos matomais potėpiais,
Kas anemijos požymius ras
Ant išryškintų formų rausvų?
Tarsi du viename
Susiliejom čia pienas ir kraujas,
O akių žvilgesys
Prigesintas aistros miglele.
Net neklausus matyt,
Kad jausminga burna ne maldauja -
Atsainiam nuogume
Užsislėpusi tūno valia
It laukinė dvasia,
Nors paviršius pūkuotas ir minkštas.
Pozos keičias lėtai
Lyg pajutusios grobį katės.
Kai nuoga moteris,
Tik tada išryškėja jos ginklai,
Tiktai tas, kas supras
Kaip jaukinti, ją visą laimės.
Kam gi dėtis kuklia?
Nieko neslepia rūbo ažūras...
Šviečia kūno kalva 
Po srautu pilnaties spindulių.
Ak, jei būtum greta,
Aš tikiuosi, kad būčiau užbūrus - 
It pati Venera
Prieš tapytojo žvilgsnį guliu.