Kaip numeta medžiai lapus, nudažytus šviesa,
Taip Tavo vidus atsibus sužydėjęs drąsa.
Ir skleisis gyvenimo skonis – linguos putinai.
O tu pamanysi: „Dievuli, tikiuos, amžinai
Tu leisi man mėgautis laisvės ir meilės galia,
Man leisi vis jausti Tave savyje ir šalia.“
Ir šyptels tau Saulė šviesa auksine iš dangaus,
Nežemiškas džiaugsmas staiga Tavo sielą pagaus
Ir liesis, švytės iš toli Tavo sielos šviesa,
Nes nerimą būt savimi bus pakeitus drąsa –
Drąsa taip gyventi, kaip kviečia Tavoji širdis,
Ir nuolat klausytis tyloj, ką jinai pasakys.