3. Nesotėkėmā

Jolė sava pruoto daug daugiau sovuokė,
I prasmingus tuolius gėliau isėskverbus –
Šalėp baudžiaviniu nuoskaudu ė struoku,
Rēk no maža ginte sava švėisė garbė.

Cara karėninkā siautiejė netuolėi –
Kražiūs dergė žmuonis ė bažnīčė švėnta –
Kardās jog kapuojė seseris ė bruolius,
Vo bausmies pelnītas iš dongaus ėšvėngė.

Tēp negal jog būtė, jē Aukštiausis mata –
Tor nekalta žmuogo tojau pat ožstuotė,
Jog žemaitē gīnė švėntėnībė patė –
Dieva Sakramėnta, anuo aukštam suostė.

Balso tuokiū žuodiu mamā nepratarsi,
Gal ė tievs pavėrstė i žondara pėkta
Ė noplėikto rīkštė tuokė pana narsė,
Vėsas tuokės mintis rēk savie palėktė.

No pat vāka Jolė skaldies i dvejīstė –
Ožspaustėijē žuodē griaužė anuos siela,
Kartė abejuonė malduos prasmiem vīstė,
Jauties neteisībiu pinklies isėvielus.

Cars lietoviū raidiem skelbė grēta mėrti,
Neklosniūsiua teisė, triemė i pat taiga –
Tik kaimā nelēda žuodems tėms ėšėrtė –
Vākū pruotūs skleidė lietovībės daigus.