Pasiklydęs ruduo
Vėtra vandenį plaka ir juokias,
Ant bangų
Putom blaškosi nerastos kaltės...
 
O tarp lūpų akmuo...
Rodos,
Žodžio daugiau nepakelti
Ir palikti anapus dviejų monologą.
 
Bet dangus,
Kad ir perskeltas,
Artinas kartais
Ir sugrįžta tie naivūs lengvų debesų avinukai –
Be tylėjimo įžado žaidžia tarp smilgų.
Vėl nupurto rasas
Lyg norėdami veidą suvilgyt,
Kad žaizda surambėtų
Iš naujo  įtrūkus...
.........................................................................
 
Krenta upėn akmuo
Toks sarkastiškai pilkas...