Pavargau, nes braukiau
Kertėse užsibuvusį laiką – 
Dulkių pusnys kampuos,
Apraizgytos vorų nėriniais.
Ir pradėjo dejuot
Nuo darbų sąnariai išsiklaipę,
Kad bergždžia pastanga – 
Dulkės vėl be leidimo pareis.
Pabandžiau protestuot,
Kad labai nevalyvai atrodo
Su pašluoste retai glamonėti 
Paviršiai, kampai,
Bet, matyt, sąnariams
Tik ramybė tikroji paguoda,
O ir dulkių kilmė dar neaiški,
Gal tai – pelenai
Po procesų visų, 
Kurie buvo namuos šiuos įvykę,
Kai pasklido jausmai
Tarsi šildanti būtį ugnis,
Juk turėjo kas nors
Tarsi pėdsakas menkas išlikti – 
Kažkada atmintis
Viską kaupus, branginus išnyks.
Kėliau, purčiau, nešiau,
Pasistvėriau, galandau, sukroviau...
Liko druskos kristalai
Ten, kur ašaros krito kadais.
Na, o kur dar sapnai?
Štai kodėl šitiek dulkių palovėj!..
Tik minutei kitai
Išgremžti sublizgėjo namai.
Tam pačiam vakare
Susikraustė į kertę vėl voras.
Aš sėdėjau rami – 
Gal svajojau, mąsčiau, gal meldžiaus.
Ir jutau savyje
Beužgimstantį, augantį norą
Vėl iš dulkių prikelt
Kas už daiktus svarbiau ir brangiau.
]