Žvirbliai
Neberenku, ką išbarsčiau – juk nieko su savim neišsinešiu.
Žvalgaus po podėlius ir kamaras, ką dar galėčiau išdalint,
Nes alkis mažta – jau pakanka vieno, kito kąsnio,
Šeimynos nebesėdima, kad gautų ko skanaus, aplink.
Visi išėjo rinkt savų gumbų, nusprendę, kad jau suvaikėjau
Ir pasakas seku, kur nėr laimingos pabaigos.
Jie bus kažkuo, daug svarbesniu, nei aš gebėjau.
Nepakerpu šviesios vilties – nutūps, kai iki valios paskrajos.
Nebūkite, prašau, krankliais godžiaisiais ar rajais maitėdžiais –
Nedaug kas būtina, čia plazdam laikinai.
Lakštingalom lengviau – kas benutiktų, gieda,
Nei plunsknos tviskasnčios, nei plėšrūs jų snapai.
Nebūkit bemeluojančios gegutės lengvabūdės –
Didžiausias džiaugsmas užaugint vaikus.
Girdžiu kikenimą: „Senolė jau pablūdo,
Tuoj kirminėliais ji palesins mus...“
Šypsausi, linksma. Straksi mano žvirbliai –
Pilki, nereiklūs – kaip ir aš pati.
Dėl jų ir jiems aš atiduodu viską ir anei kiek nevirpu.
Ar ne dėl draugiško dosnumo ši gentis yra labai plati?