1. Tievā 
Žmuogaus prigimtėnė vėsoma sobiegus
Iš tuoliausiu tuoiliū, dėržās sosėkluojus,
Pagalvuo jog kuožnos – kuoks esi bejiegis –
Jē patraukė šėrdi – noēt patės kuojės.

Ė Žemaitės tievā, kāp Aukštiausis liemė
Sosėējė dėktā, sosėlīdė kėitā –
Nebėšskīrė aršė bruolė pabarėmā,
Konėgū rūstībė, rīkštiu gavė rėitā.

Slaptuomis išdūmė arkli pabalnuojės –
Liekė so jaunōujė šliūba pasėjimtė.
Noplaukė i tuoli tarp vėsū pavuoju,
I pasauli sava atrasta ė rimta.

Ons Šateikiu dvarė jiemė uriedautė,
Vo pati pri koknės valgius puonams taisė,
Oždarbė ožteka pavėlgiou ė autams,
Dokterims augintė – karštuos meilės vaisems.

Metā metus vėjė pri darbū vėsuokiu,
Kiaulės, vėštas, karvė – sokės nesostuojės
No pat onkstė rīta kiaura dėina šuoka,
Dvarou atėdavos – sau belėikt tik skojės.

Palobie ont kartė luopėšis lingava –
Jog ni vėina meta tošts ons nestuoviejė –
Ka tik dėdesniuojė lėp i kuoju gala,
Muotina pamatius sokel smarki vieji.

Ketorės mergātės pametiejė gondros
Atnešė, palēda – ė augink kāp nuori –
Muotina pavargus, tarpas nosėgondus,
Tarsi bėtės lėpdė sava nomų kuori.

Jau ni nakti kartās akiū nebsomerksi,
Bet mergātės sėmsta potra jau so somtio.
Jau truobuo darboujės apmuokieta mergė,
Vīrs savājem ūkiou vaiki nosėsomdė.

Nier kuo baisē žmuogou tū vākū bėjuotė –
Neožėlga ronka paėlgie par metra,
Tēp ė brėda karto, varga daug nejotė –
Veltou nepajiemė, dīkā nepametė.