Neištvėrusi laužau duotuosius tylėjimo įžadus,
O pagunda saldi, mintimis pas tave srovenu.
Kol tavęs nematau, net ir nuotaika būna sugižusi,
Liko vienas DABAR margadryžy dienų ir naktų.

Tik meldžiuos pakuždom, kad kliedžiu tavimi, nesigyriau,
Tavo vardo raides išlankstytuos laiveliuos plukdau.
Aidi juoko garsai tarsi perlų karoliai pažirę,
Nedrįstu susirinkt ir turėti šį turtą tik sau.

Ko tikiuos? Nežinau... Kad svajonės pavirs realybe?
Kad galbūt kada nors žaibas trenks ir į tavo jausmus,
O aš delnu vėsiu išslaugysiu karščiavimo ligą,
Tu dėkingas už tai oro bučinius liausiesi siųst,

Nes priglusi tvirtai lyg many būtum radęs nektaro,
Aš spurdėsiu glėby, bet vos vos, kad suprastum, jog nenualpau...
Nuo svajonių naivių jeigu darosi šitaip man gera,
Baigias maldos kasdien: „Tik, Amūrai, prašau, neprašauk!“...

Piktavalė? Galbūt, bet išvydus tave, aš – laukinė.
Noriu kaukt ant kalvos, kad išbirtų net miesto langai
Ir bažnyčių varpai išskalambytų puikiąją žinią,
Kokią vos sulaikau, kada lūpas suspaudžiu tvirtai...