Būti nemaria

Po taip lengvai išsprūdusiu žodžiu
Tikiu, kad neneši sužeidžiančio akmens.
Lyg po sausros tave geriu, geriu.
Kas nuo to troškulio dabar tave pridengs?
Tyla? Vargu. Aš ir pro ją smelkiuos
Godžiais čiuptuvais apgrabom — kur tu?
Smulkiais lašeliais — ant karštos kaktos.
Į šilko nosinę juos rytdienai renku.
Suspaudžiu saujoj. Mano. Tai nors tiek.
Sekundę, kitą nebesiaus liepsna.
O tu kalbėk, prašau, kalbėk, kalbėk,
Geriu tave ir nesakau: „Gana"...
Kokia sparnuota vienio esatis,
Kokia palaima ją savy nešiot!
Tu — vandenynas, krašto nematyt.
Kol džiūsta šilkas, aš gyva tik juo,
Tik tais lašais, užuominom, sapnais
Ir žodžių virpesiu, kurs aidi manyje.
Nustebęs žvilgsnis: „Nieko neprašai?"
Nepasakiau, jog tavyje paskęst...
Tai jau be žodžių tvyro net ore
Ir kibirkščiuoja, žėri akyse.
Aš pasiruošus būti nemaria,
Nes tai, kas dega, niekad nepaskęs.
Nijolena